Nuo Kuldygos krioklių iki Ventspilio gėlių kilimų (iš Alytaus, Prienų, Kauno) 

Vos išaušus leidžiamės į kelią, vedantį link dviejų Kuržemės pažibų – Kuldygos ir Ventspilio. Kelionės per Latvijos lygumas ir miškus metu autobuse įsivyraus pakili nuotaika – visi su nekantrumu lauks pirmojo sustojimo.

Atvykstame į Kuldygą – miestelį, kuris nuo pirmų akimirkų užburia savo jaukumu ir senamiesčio dvasia. Tai viena seniausių Kuržemės gyvenviečių, kurios grožis slypi ne pompastikoje, o subtilume. Per Ventos upę driekiasi įspūdingas raudonų plytų arkinis tiltas – seniausias tokio tipo visoje Latvijoje, menantis laikus, kai čia skambėjo žirgų kanopos ir dardėjo karietos. Po juo – garsioji Ventos rumba, plačiausias krioklys Europoje. Vanduo čia ne krenta, o teka per visą upės plotį – įspūdingas gamtos reginys, kuris įkvepia net labiausiai skubančius sustoti ir pasigrožėti.

Leisimės į pasivaikščiojimą po senamiestį, kur siauros akmeninės gatvelės tarsi vedžioja per laiką. Nameliai su langinėmis, senoviniai stogai, senamiestį perraižančios mažytės upelės – viskas čia gyva ir savaip paslaptinga. Alekšupytės krioklys teka tarp namų sienų – reginys, primenantis mažąją Veneciją su šiaurietišku charakteriu. Kuldygoje kiekvienas kampelis kviečia stebėti, sustoti, įkvėpti. Čia laikas lėtėja, o žmonės šypsosi lyg seniai pažįstami.

Paliekame Kuldygą ir keliaujame toliau – link jūros, į gyvybingą ir modernų Ventspilį. Vos įvažiavus, miestas pasitinka tvarkingomis gatvėmis, žaliomis erdvėmis ir visur išsibarsčiusiomis spalvingomis karvių skulptūromis – miesto simboliu tapusiomis linksmybėmis. Jos stovi parkuose, skveruose, prie tiltų, kai kurios melžiasi, kitos groja smuiku ar tiesiog ilsisi su ledais rankose – kiekviena savaip nuotaikinga.

Pasivaikščiosime pajūrio promenada, kur iš tolo matysis jūrų vartai ir uosto siluetai. Sustosime prie Livonijos ordino pilies – iš išorės pamatysime jos griežtą, viduramžius menančią architektūrą. Nors į vidų neužsuksime, pati vieta alsuoja istorija, tarsi byloja apie kadaise šio krašto tvarkytas likimus. Paplūdimyje, pažymėtame Mėlynąja vėliava, – baltas smėlis, jūros vėjas ir laisvės pojūtis. Kas norės – galės pasimėgauti ramybe prie jūros ar pasivaikščioti Ventspilio parke su gėlių skulptūromis ir švelniomis pėdų masažo takeliais.

Vakarop laikas keliauti namo. Pro autobuso langą slenka vakaro šešėliai, o širdyje lieka šiltas prisiminimas apie dvi skirtingas, bet viena kitą papildančias vietas: senoviškai jaukią Kuldygą ir gyvybingą, kūrybingą Ventspilį. Tai buvo diena, kai laikas lėtėjo, akys grožėjosi, o siela ilsėjosi.