Ignalina-Visaginas ir Aukštaitijos gamtos turtai (iš Druskininkų, Alytaus, Prienų, Kauno) 

Keliaukime aplankyti Aukštaitijos miesto – Visagino. Visaginas – tai miestas Lietuvoje, kuris išsiskiria savo „kosmiška“ atmosfera, nepaisant to, kad jame nėra jokių kosmoso pramonės šaknų. Tai vieta, žinoma dėl savo paslaptingumo, įdomios atominės praeities, urbanistinių idėjų ir išskirtinės kultūros. Miesto gimimo data laikomi 1975 metai, kai Ignalinos atominės jėgainės statybininkams buvo įkurta gyvenvietė. Vos už poros kilometrų nuo Visagino telkšo didžiausias Lietuvoje Drūkšių ežeras, ant kurio kranto ir stovi garsioji Ignalinos atominė elektrinė, ilgą laiką buvusi pagrindine elektros energijos tiekėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione.

Ignalinos atominė elektrinė pradėta statyti 1974 m. Po kiek mažiau nei dešimtmetį trukusių statybų elektrą gaminti pradėjo pirmasis reaktorius – tuo metu didžiausias pasaulyje, įrašytas į Gineso rekordų knygą. Iš planuotų keturių reaktorių buvo pastatyti tik du. Pirmojo Ignalinos atominės elektrinės bloko darbas buvo sustabdytas 2004 m., o antrasis blokas nebeveikia nuo 2009 m. pabaigos. 1995 m. duris lankytojams atvėrė Ignalinos AE informacijos centras. Vyksime į  IAE valdymo skydo simuliatorių*. Šios ekskursijos metu specialistai iš Ignalinos atominės elektrinės parodys ir papasakos, kaip veikė valdymo skydas ir kokios buvo darbuotojų funkcijos, kodėl ir kam iš vis buvo reikalingas simuliatorius, paaiškins, kokie panašumai bei skirtumai buvo tarp Ignalinos ir Černobylio elektrinių.

Keliaujame į  atostogautojų rojumi vadinamą  Palūšę – čia įsikūręs parko Lankytojų centras. Centro ekspozicijoje patraukliai ir įdomiai atskleidžiamas nacionalinio parko išskirtinumas. Ežerų apsuptis suformavo savitą žmonių gyvenimo būdą. Tai atskleidžiama lankytojų centro ekspozicijoje „Ežerų žmonės“. Čia sužinosime tiek apie senuosius, tiek apie dabartinius žvejybos būdus, sielių ir karvių plukdymą.

Laisvas laikas, pietūs

Visai netoli lankytojų centro rymo medinė Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia. Šiai senolei – daugiau nei 250 metų, o istorija byloja, kad statant bažnyčią nenaudota vinių. 1750 m. Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia iškilo kunigo Juozapo Baziliausko iniciatyva. Tai viena seniausių medinių šventovių Lietuvoje. Drauge su šalia stovinčia aštuoniakampe varpine paskelbta kultūros paveldo objektu. Virš bažnyčios durų kabo užrašas: „Įeik geras, išeik dar geresnis.“

Prieš palikdami kaimą, būtinai pailsėkime prie Lūšių ežero prieplaukos, kuri yra viena seniausių Lietuvoje. Nuo prieplaukos atsiveria plati ežero panorama, o atsisėdus ant liepto karštą dieną malonu į vėsų vandenį įmerkti kojas. Čia galime išsinuomoti valtį, pasiirstyti ežere, o grįžę į krantą surengti iškylą – paskanauti užkandžių, atsigaivinti ir kvėpdami tyrą Aukštaitijos orą aptarti pirmuosius kelionės įspūdžius.

Tęsdami kelionę gražiu keliuku, vingiuojančiu vakarine Linkmeno ežero pakrante. Tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų stūkso Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai. Manoma, jie galėjo būti įrengti I tūkstm., šalia būta priešpilio, dviejų papilių ir senovės gyvenvietės. Istorikai piliakalnius sieja su XIII–XV a. egzistavusia Linkmenų pilimi. 2012 m. pavasarį piliakalnių kompleksas buvo sutvarkytas: įrengti nauji takai ir laiptai, suoliukai, informaciniai stendai.  Puiki proga dar kartą apžvelgti apylinkes iš viršaus.

Vykstame į Ginučių vandens malūną*. Tai – vienintelis iš šešių (Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso, Gaveikėnų ir Brukninės) parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą.  Jis veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė – metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo ir elektros gamybai. 1978 m. parko administracija restauravo malūną: perstatė sienas ir perdengė stogą. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti kambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias.

Kupini emocijų, keliaujame namų link